Anotacija

Monografija „Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika“ remiasi jungties idėja tarp išskirtinai modernios, krikščioniškomis vertybėmis grįstos lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) asmens laikysenos ir pagal panašias nuostatas kuriamo žmogaus grožiniuose kūriniuose. Monografija parodo, kad lietuvių literatūros moksle įtvirtinta Vaižganto, kaip deimančiukų ieškotojo ar Vaižganto-legendos samprata, yra tik išorinės jo gyvenimo ir kūrybos istorijos dalis, dažnai užstojanti nuolatinę Vaižganto pastangą kurti savo vidaus pasaulį, rinktis vertybes, nuolat reflektuoti atliekamus įvairius vaidmenis, gebėti daug ko atsisakyti, todėl monografijoje dėmesys kreipiamas į vidinę istoriją, kurios gilusis prasmės lygmuo susijęs su krikščioniškomis nuostatomis.