Anotacija

Vietos suvokimas nuolat kinta: tai, kas buvo reikšminga vienai kartai, tampa visiškai neaktualu kitai, kuri stengiasi iš naujo įprasminti savo santykį su vieta. XIX a. autoriui M. L. Rėzai labiausiai rūpėjo paliudyti savo gimtąją vietą, įrašant ją į visos Prūsijos žemėlapį. XX a. lietuvių autoriai pirmiausia siekė užrašyti tai, kas jiems buvo visai nežinoma, „terra incognito“. Būtent Kuršių nerijos suradimo džiaugsmas labiausiai justi tarpukario tekstuose. Egzilio rašytojai šią vietą įtraukia į savo tremties žemėlapius: tai – dvasinė patirtis, prarasties skausmas. Pasilikusiųjų sovietinėje Lietuvoje santykis su Kuršių nerija tampa prieštaringas: asmeninę patirtį siekiama papildyti kultūros šaltiniais – istorija, mitu, kita vertus, ne viename kūrinyje akivaizdžiai siekiama nutylėti apie kuršininkus, kurių pokariu nebelieka, justi potekstė, bandymas rašyti neužkliūvant sovietinei cenzūrai. Naujausioje literatūroje ryškėja pastangos liudyti trauminę atmintį: tai ypač ryšku V. Bartulio pjesėje „Pamokslas žuvims“. Taigi Kuršių nerija yra įvairiopai suvokta vieta: esama skirtingų atminties dialektų, kurie leidžia kalbėti apie gana intensyviai išgyvenamos vietos vaizdinį.