Anotacija

Monografijoje sistemiškai analizuojamos laiko, transcendencijos ir pasaulio temos Edmundo Husserlio ir jo pasekėjų Martino Heideggerio, Jose Ortegos y Gasseto, Eugeno Finko, Emanuelio Levino, Maurice Merleau-Ponty, Jeano-Paulio Sartre’o fenomenologijoje. Pabrėžiami ne atskirų fenomenologų nesutarimai, bet tai, kas juos vienija – bendras fenomenologinės metodologijos atveriamas darbo laukas. Fenomenologinei filosofijai svarbiausias yra sugrįžimas prie pačių daiktų. Šis sugrįžimas yra galimas tik reflektuojant ir aprašant patirtį bei tai, kas toje patirtyje duota. Daiktai nėra duoti patys savaime. Daiktų patirtis galima tiktai išvaduojant ją nuo prietarų ir neapmąstytų prielaidų. Todėl fenomenologinis metodas yra susijęs su kritine refleksija ir aklai nepriima „mokslo nustatytų faktų“. Sugrįžti prie pačių daiktų reiškia išsivaduoti nuo vyraujančių natūralistinių ir objektyvistinių pažiūrų, kurios dominuoja šiuolaikiniame gyvenamame pasaulyje. Tiktai sugriaudami neteisingas epistemologines nuostatas, atsisakydami sąmonės, kaip reprezentacijos, sampratos galime išlaisvinti kelią fenomenologinei praktikai, t. y. darbui su pačiais fenomenais.