Viso knygų: 762
    el. paštaskodas

    „Pati kalta?“ Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje

    Monografija

      
    AutoriusSigita Černevičiūtė, Monika Kareniauskaitė
    e. ISBN978-609-467-522-5
    ISBN978-609-467-521-8
    DOI10.7220/9786094675225
    LeidyklaVytauto Didžiojo universitetas
    Leidimas1
    Išleidimo metai2021
    Puslapių sk.262

    Anotacija

    Monografijoje analizuojama smurto prieš moteris formų ir socialinių praktikų visuma XX a. Lietuvoje, siekiama paaiškinti šio fenomeno priežastis, veiksnius ir kilmę. Ikimodernioje visuomenėje moteris buvo ekonomiškai, teisiškai ir tradiciškai priklausoma nuo vyro, o smurtas prieš moterį – dažnas patriarchalinės visuomenės reiškinys. Tarpukario Lietuvoje smurto prieš moteris samprata mažai tepasikeitė. Nedarnioje šeimoje smurtas laikytas privačiu šeimos reikalu. Moterys retai kreipdavosi į teisėsaugą dėl patirtų sužalojimų, o išdrįsusios skųstis policijai smurto aukos teismo dažnai nesulaukdavo ir dar iki jo atleisdavo smurtautojui. Seksualinio smurto atveju, įstatymuose neakcentuotas moters sutikimas lytiniams santykiams sudarė sąlygas teisines normas interpretuoti gana plačiai ir išžaginimo bylose reikalauti įrodymų, kad aukų garsiai ir aiškiai priešinosi užpuolikui. Atsakomybės už nusikaltimą perkėlimas aukai ją (ne)tiesiogiai kaltino dėl patirto smurto. Smurtas prieš moteris gausiai pasireiškė ir sovietinės bei nacistinės okupacijos metais, o Holokausto metu masiniai nusikaltimai prieš žydes moteris, merginas ir mergaites turėjo aiškų genocidinį pobūdį. Sovietinė smurto prieš moteris realybė atspindėjo gilią prarają tarp ideologijos konstruojamos teorinės lyčių lygybės ir tikro moters gyvenimo. Kaip ir tarpukariu, nenyko suvokimas, jog patirti smurtą artimoje aplinkoje yra moters, šeimos gėda ir negarbė. Be to, nebuvo ir įstatymų ar praktikų, galėjusių atriboti smurtautoją nuo aukos. Baudžiamojo persekiojimo sistema sovietmečiu buvo linkusi neregistruoti smurto prieš moteris nusikaltimų ir nekelti su juo susijusių bylų, nebent atvejis būdavo lengvai ištiriamas ar pasibaigdavo itin rimtomis pasekmėmis, pavyzdžiui, aukos mirtimi. Tiek sovietinės baudžiamojo persekiojimo sistemos darbuotojai, tiek visuomenė, kitos moterys ar net pačios aukos linko – tiesiogiai arba ne – kaltinti moterį dėl prieš ją įvykdyto smurtinio nusikaltimo, neva ji esanti „pati kalta“.