Viso knygų: 82
    el. paštaskodas

    Naujienos

    Personalistinė vilties pedagogika: metodologiniai metmenys

    Eugenijus Danilevičius

    Tarpdisciplininėje mokslo monografijoje pateikiami pagrindiniai „tyrimo rezultatai“, gauti apibendrinus pedagogikos, psichologijos, krikščioniškosios antropologijos, personalizmo filosofinės krypties ir teologijos įžvalgas apie žmogiškąjį asmenį ir vilties fenomeną: sukurti personalistinės vilties pedagogikos metodologiniai metmenys; apibrėžta personalistinės vilties pedagogikos samprata; suformuoti personalistinės vilties pedagogikos teologiniai, filosofiniai ir psichologiniai pagrindai; nustatytos nevilties kultūros pagrindinės priežastys ir jų keliami iššūkiai personalistinės vilties pedagogikai bei moksleivių pasaulėžiūros formavimuisi; suformuoti teoriniai personalistinės vilties pedagogikos metodikos pagrindai ir suformuluotas pagrindinis personalistinės vilties pedagogikos tikslas; atskleista personalistinės vilties pedagogikos esmė ir prasmė; išskirti ir apibūdinti pagrindiniai personalistinės vilties pedagogikos veikėjai ir veiksniai.

    Kuršių nerija lietuvių literatūroje: kultūros atminties paradigmos

    Aurelija Mykolaitytė

    Vietos suvokimas nuolat kinta: tai, kas buvo reikšminga vienai kartai, tampa visiškai neaktualu kitai, kuri stengiasi iš naujo įprasminti savo santykį su vieta. XIX a. autoriui M. L. Rėzai labiausiai rūpėjo paliudyti savo gimtąją vietą, įrašant ją į visos Prūsijos žemėlapį. XX a. lietuvių autoriai pirmiausia siekė užrašyti tai, kas jiems buvo visai nežinoma, „terra incognito“. Būtent Kuršių nerijos suradimo džiaugsmas labiausiai justi tarpukario tekstuose. Egzilio rašytojai šią vietą įtraukia į savo tremties žemėlapius: tai – dvasinė patirtis, prarasties skausmas. Pasilikusiųjų sovietinėje Lietuvoje santykis su Kuršių nerija tampa prieštaringas: asmeninę patirtį siekiama papildyti kultūros šaltiniais – istorija, mitu, kita vertus, ne viename kūrinyje akivaizdžiai siekiama nutylėti apie kuršininkus, kurių pokariu nebelieka, justi potekstė, bandymas rašyti neužkliūvant sovietinei cenzūrai. Naujausioje literatūroje ryškėja pastangos liudyti trauminę atmintį: tai ypač ryšku V. Bartulio pjesėje „Pamokslas žuvims“. Taigi Kuršių nerija yra įvairiopai suvokta vieta: esama skirtingų atminties dialektų, kurie leidžia kalbėti apie gana intensyviai išgyvenamos vietos vaizdinį.

    Vadovavimas ir auklėjimas: kartu ar atskirai?

    Aurelija Stelmokienė, Auksė Endriulaitienė

    Mokslo studijos pridėtinė vertė mokslui ir praktikai. Mokslo studijoje pristatomi trijų empirinių tyrimų rezultatai, kurie padės atsakyti į šiuos klausimus: 1. Ar vadovo taikomas vadovavimo stilius yra susijęs su tuo, kaip, jo nuomone, buvo auklėtas genetinėje (savo tėvų) šeimoje? 2. Ar vadovo taikomas vadovavimo stilius darbe yra susijęs su jo taikomu auklėjimo stiliumi branduolinėje (dabartinėje) šeimoje? 3. Ar pavaldiniai yra patenkinti savo vadovų vadovavimo stiliumi, nes jis panašus į tai, kaip jų nuomone, darbuotojai buvo auklėti genetinėje (savo tėvų) šeimoje.

    Dvasios niekšybė. Moralinės vaizduotės tyrimai

    Gintautas Mažeikis

    Analizuojama moralinė vaizduotė negatyviosios dialektikos, idėjų istorijos ir filosofinės antropologijos būdu. Išskiriami niekšybė, gudrumas, dvasios nuopuoliai, blogio menkumas ir didingumas. Knyga diskutuoja Maceinos "Didžiąją niekšybę", o blogio dialektiką svarsto kartu su Hegeliu, J.-P. Sartre‘u, Sl. Žižeku, H. Arendt, L. Donskiu, Cz. Miłoszu, A. Badiou, V. Nabokovu. Knygoje svarstoma apie blogio gudrumo suvokimą ir kaip tai vaizduoja poetų, rašytojų, režisierių, filosofų kūryba. Daug dėmesio skiriama mitinėms figūroms ir jų romantiniam ir manicheiškam vaizdavimui: Lilitai, Liuciferiui, Mefistofeliui, Volandui... Kaino, didžiosios Babelės, Sodomos ir Gomoros mitologijai, triksterystei ir demonologijai, ideologijų kritikai ypatingai pabrėžiant humanizmo kritiką. Humanizmo kritika yra siejama su filosofinės antropologijos – Conditio Humana – tema: kokia yra žmogaus būties sąlyga? Žmogaus būties svarstymas atskleidžia temos ideologizaciją, mitologizaciją, diskursyvią žmogaus priklausomybę, pakeistinės sąmonės dominavimą, išnaudojimą, represinį konstravimą. Išskirtinai diskutuojama Gulago, Ge¬¬¬¬to teatrų tema: vaidinimas didžiojo teroro ir žiaurumo aplinkos metu. Gulas ir Holokaustas yra – racionalaus prakeikimo – Ulro žemę – pažyminti tema, kurią poetai vaizduoja minėtais Molocho, Volando, Šėtono pavidalais. Niekšybės figūra daugiamatė ir inversyvi. Jos negalima kitaip apčiuopti, kaip tik siejant su gudriuoju žaidžiančiu protu, kuris vienodai laisvina ir įkalina, pasmerkia ir išlaisvina. Niekšybės trajektorijų ir konfigūracijų analizė atveria gyvenimą, būtį, kaip daugiamačių dinaminių, prieštaringų procesų būseną. Į ją mus integruoja kūrybiškasis triksteris, laipsniškai iš chaotiško, zoomorfinio virstantis herojišku, o vėliau įgaunantis apsišaukėlio caro, grafo avantiūristo, sukto kūrėjo, revoliucionieriais-apgaviko bruožus. Nietzshės filosofija, triksterystės figūra, niekšybės dialektika padeda geriau suvokti niekšybės diplomatiją: Tėvo Žozefo (pilkojo kardinolo), Ch.-M. de Talleyrand-Périgord‘o, Kl. von Metternicho, H. Kissingerio veiklą. Svarbi yra literatūrinė niekšybės laboratorija nagrinėjanti Cvetajevos, J. Fowles, Pelevino, brolių Strugatskių ir ypatingai V. Nabokovo kūrybą..

    Švelniosios galios vedami: šalies įvaizdžio politika ir Japonija

    Aurelijus Zykas

    Šalies įvaizdžio valdymo praktikos sukelia daug dilemų, todėl turi tiek proponentų, tiek priešų. Ne išimtis čia yra ir Lietuva. Viena vertus, žiniasklaidoje piktinamasi, kad Lietuva užsienyje pristatoma kaip skurdi šalis ar Hanibalo Lekterio gimtinė, kita vertus, klausiama, ar tinkamai ir efektyviai panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, juos investuojant į tokias neapčiuopiamas ir racionaliai sunkiai paaiškinamas veiklas kaip kultūros diplomatija ar šalies prekės ženklas. Juk šalies įvaizdis – tai beveik magiškas asociacijų ir simbolių debesis, tvyrantis neapčiuopiamos užsieniečių masės galvose. Ar galima teigti, kad jis galėtų lemti tokius racionaliai suskaičiuojamus dalykus kaip šalies ekonomika, turistų srautai ar žmonių gyvybė karuose? Pagrindinė šalis, kuria Autorius domisi ir kurios pavyzdžių daugiausia pateikia knygoje, yra Japonija. Ir ne tik todėl, kad su šia šalimi yra susijęs asmeniškai ir čia atlieka daugumą savo tyrimų. Jo manymu, kaip tik Japonijos šios srities laimėjimai galėtų padėti Lietuvai atsakant į tam tikrus klausimus, sprendžiant dilemas ar renkantis priemones.

    Žmogus ir gamta

    Sudarytoja Bronislava Kerbelytė

    Senovės žmonės save laikė gamtos dalimi, jautė priklausomybę nuo saulės, lietaus ar vėjo. Visi gyvūnai, žvėrys ir paukščiai, buvo jų kaimynai, o tankūs ir gūdūs miškai – jų namai. Tą nuolatinį ryšį su gamta liudija ilgus amžius kurta ir atmintyje išsaugota bet kurios pasaulio tautos kultūra. Folkloro kūriniai atskleidžia, jog žmonės ne iš karto ir ne lengvai padarė išvadą, kad reikia taikiai bendrauti su gamta. Nejučiomis kyla klausimas: ar nepamirš tos išvados dabartiniai žmonės, kurie taip atkakliai siekia patogumų ir už juos dosniai atlygina gamtos santaupomis? Rinkinys „Žmogus ir gamta“ skiriamas gamta ir folkloru besidomintiems skaitytojams. Taip siekiama prisidėti prie pagarbos gamtai ir atsakomybės už jos ateitį skleidimo.

    Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldyno istorija, muzika ir apeigos

    Alfonsas Motuzas

    Jei šiandien dažno lietuvio paklaustum, kas yra Žemaičių Kalvarijos Kalnai, vargu ar atsirastų tokių, kurie į klausimą atsakytų. Atsakymą žinotų žemaitis arba Žemaitijoje gyvenąs lietuvis – tai katalikų tarpe garsi Žemaičių Kalvarijos šventovė ir jos apylinkėse paplitusi ypatinga pamaldumo praktika – Kalvarijų Kryžiaus kelias. Ši vietovė yra Šiaurės Vakarų Žemaitijoje. Taip pat svarbu paminėti, kad žemaitis nemirs, jei šermenų ar mirusiųjų minėjimų metu nebus melsti, giedoti ir dūdomis nupūsti ar kanklėmis nukankliuoti Kalnai. Kas yra tie Kalnai? „Kalnai“ – maldynas, kurio turinį sudaro Žemaičių Kalvarijos 19-os stočių, 20-ies vietų Kryžiaus keliui apvaikščioti, gavėnios meto (ypač Didžiosios savaitės) bei šermenų ir mirusiųjų minėjimų metu mirusiuosius pagerbti skirtos maldos ir giesmės, „apipintos“ įvairiomis apeigomis ir papročiais.